Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (AMM) – tai 1911 m. įkurtas muziejus, skirtas poeto gyvenimui ir kūrybai atminti. Nuo 2021 sausio 1 d. AMM tapo vienu iš Vilniaus universiteto muziejaus padalinių. Šiandien muziejus saugo daugybę paveikslų, knygų, nuotraukų, skulptūrų ir kt. muziejinių vertybių, susijusių su A. Mickevičiumi.
Seniausia muziejaus pastato dalis yra rūsys, išlikęs nuo XVII a. 2011 m. archeologinių kasinėjimų metu buvo atrasti žaliai glazūruotų čerpių fragmentai, kurie liudija apie toje vietoje stovėjusį mūrinį namą jau XV a. Dabartinis pastatų kompleksas galutinai susiformavo XVIII a. pab. ir pagal senąją numeraciją buvo pažymėtas 147 numeriu.
Muziejaus istorijai svarbi Byčkovskių šeima. 1812 m. jie nusipirko pastatą ir netrukus pradėjo nuomoti kambarius pirmame bei antrame aukšte. Tarp nuomininkų buvo Adomas Mickevičius bei jo draugai: Ignotas Domeika, Juozapas Ježovskis, Antonis Edvardas Odinecas. Anot E. Odineco, A. Mickevičius išnuomotuose patalpose redagavo poemą „Gražina“. Vėliau, kuomet namas priklausė karo gydytojui Janui Žyckiui (1810–1875), istorinis A. Mickevičiaus kambarys buvo papuoštas memorialine lenta su užrašu „Tu pisana GRAŻYNA 1822“ (liet. Čia rašyta GRAŽINA 1822).
XX a. pradžioje namą įsigijo Janas Konradas Obstas (1876–1954). 1911 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“ paskelbė straipsnį, kuriame pristatė neseniai į miestą iš Peterburgo atsikrausčiusį gyventoją – operos dainininką, žurnalistą, žurnalo „Kwartalnik Litewski“ redaktorių J. K. Obstą su žmona Ruža. Jie naujai įsigytame pastate įrengė Adomo Mickevičiaus muziejų. Kambaryje, kur, kaip manoma, gyveno A. Mickevičius, po tapetais buvo rasta jau minėta memorialinė lenta. Muziejaus ekspoziciją aprūpino patys Obstai, kurie buvo – aistringi kolekcininkai.
1938 m. J. K. Obstas dovanojimo aktu visą pastatą su muziejumi ir jame sukauptomis vertybėmis perleido Stepono Batoro universitetui (dab. Vilniaus universitetui). Pastate įsikūrė klasikinės filologijos katedra ir keli profesorių butai. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus tapo paprastu butu, dauguma eksponatų dingo.
Stanislovas Filibertas Fleris, XX a.
Po karo, UNESCO 1955 metus paskelbus Mickevičiaus metais (100-osios poeto mirties metinės), pradėta galvoti apie muziejaus atkūrimą. Vilniaus universiteto pastangomis buvo sukurta nauja ekspozicija. Į ją pateko autentiški iš Kauno atvežti A. Mickevičiaus baldai (kėdė ir stalas), kurie 1908 m. daktaro Kazimiero Javorovskio buvo padovanoti Lenkų mokslo bičiulių draugijai. Muziejaus ekspoziciją praturtino 1929 m. Lenkų profesionalių literatų sąjungai Liudviko Goreckio (A. Mickevičiaus anūko) dovanotas poetui priklausęs krėslas iš Paryžiaus (šie objektai iki dabar eksponuojami muziejuje).
1979 m. Vilniaus universitetui minint 400 metų jubiliejų, buvo surengtas ir kapitalinis pastato remontas. Negrįžtamai dingo J. K. Obsto lenta iš fasado, Šv. Kristoforo paveikslas, puošęs vidinį kiemą, ir A. Mickevičiaus kambaryje kabėjusi lenta „Čia rašyta GRAŽINA“. Padėtį pablogino 1987 m. kilęs gaisras.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado privačių Muziejaus rėmėjų. Vienas jų – dainininkas ir dailininkas Wiesławas Ochmanas. Dalis surinktų pinigų ir privačios lėšos, kurias paaukojo Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Eufemia Teichmann ir jos vyras Jerzy Teichmannas, bei generalinis konsulas Waldemaras Lipka-Chudzikas, leido muziejui prasiplėsti. Muziejaus reikmėms buvo pritaikytas rūsys, kur atsirado dvi salės: Poezijos menė ir salė su ekspozicija „Moterys Mickevičiaus gyvenime“. Atidaryta Filomatų salė, atliktas A. Mickevičiaus kambarių ir vidinio kiemelio remontas.
Šiandien Adomo Mickevičiaus muziejus svarbus ne tik dėl paties poeto atminimo, bet ir kaip svarbi gija Vilniaus, universiteto, Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijoje. Muziejuje vedamos įvairios ekskursijos, edukacijos, rengiami kasmetiniai Literatūriniai trečiadieniai, Poezijos konkursai ir kt. renginiai bei įvairūs projektai.
Adomo Mickevičiaus muziejus, 2021 m.